Kovėsi jis geriau negu kada nors gyvenime, regis, buvo pasiryžęs sutelkti visą didžiulę jį lydinčią šlovę į šią vienintelę dieną. Užuot pasidavęs įprastiniam siautuliui žudyti, stengėsi, kad sektųsi mirmidonams. Kovėsi nebe kirviu, o kalaviju ir visiškai tylomis, kaip karalius, kasmet atliekantis didįjį atnašavimą dievui. Ta mintis patraukė paskui save kitą, ir aš iš karto supratau, kokia permaina jame įvykusi. Visada jis būdavo tik karalaitis, niekada nebuvo karalius. O tą dieną jis buvo karalius.
