Mane apėmė bjauri nostalgija, virtusi nepakenčiama nuojauta, kad visas gyvenimas ištekėjo pro pirštus. Tapo panašus į tą maurais aptrauktą tvenkinį. Taip visuomet būna, kai žmogus grįžta į savo nusikaltimo vietą, vadinama vaikyste. Visos tave išauginusios, į pasaulį išmetusios viltys ir svajonės išskerstos, telikę atminties griuvėsiai ir savigailos kryžiai.

Auteur: Sigitas Parulskis