Tapyba yra bene pats jusliškiausias iš visų menų. Ir ne tik todėl, kad tapybos kūrinį matome (juk tam tikru atžvilgiu matome ir poeziją, ir net muziką, sužadinančią mumyse kokius nors “sielos akimis” regimus vaizdinius), bet ir todėl, kad paveikslas yra jusliškai individualizuotas, objektyviai egzistuojantis daiktas. Be to, jame pavaizduoti jusliškai individualizuoti daiktai. Tiek poezijos, tiek ir filosofijos kalba skleidžiasi laike, o tapybos kūrinys ir tai, kas jame pavaizduota, egzistuoja erdvėje ir apskritai yra nejudru. Į paveikslą besiskverbiantis kalbos dinamizmas susiduria čia su juslinio daiktiškumo statika, taigi su savo prigimčiai svetima stichija. Negana to, kiekvienas žodis ar jis funkcionuotų filosofiniame, ar poetiniame kontekste, yra grynos prasmės išraiška; o paveiksle pavaizduoti jusliškai individualūs daiktai patys savaime nėra grynosos prasmės, jie tik nurodo į prasmę, kuri tiesiogiai paveiksle nedalyvauja, kuri transcendentiška jusliniam paveikslo pavidalui. Sezano “Didžioji pušis” kaip daiktas, kaip spalvų ir formų sankaupa, dengianti paveikslo plokštumą, savaime jokios prasmės neturi. [...] Meno istorikas ir filosofas nuo paveikslo nenusisuko tik todėl, kad jie “primąstė” tam tikras prasmes, jusliškai individualizuoto daikto beprasmišką būtį savyje pavertė kalbiniu ekvivalentu, kartu tarsi perkėlė jį į grynųjų prasmių stichiją, tačiau ji pati savaime neturi bendro mato su jusline realybe.

Auteur: Arvydas Šliogeris