Žiūrėdama praeiviams į veidus, galvojau, kaip stipriai jie visi nori žaisti maištą, kaip labai trokšta susprogdinti šitą nesibaigiantį saulės ratą, bet… žaisti maištą tyliai, atsargiai, neišklystant iš kelio, bijant prarasti, ką turi.
Jie nieko neturi.
Išskyrus laiką ir viltį, o laikas po truputį naikina viltį.

Auteur: Gabija Grušaitė